Šis juodųjų serbentų (Ribes nigrum) skanėstas yra mano Močiutės Joanos ir jos mamos Elžbietos (mano Prosenelės) paveldas iš Praeities. Močiutė Joana gamindavo įvairiausius skanėstus ir labai didžiavosi savo pomėgiu.

Pokario metais, dėka šio deserto, kurį vadindavo „Džamaki“ ir kurį atiduodavo į žydų parduotuvę prie Aušros vartų, užsidirbdavo sau pragyvenimui. „Džamaki“ buvo ypač mėgstamas Vilniaus miesto svečių, jaunimo ir pasiturinčių ponių skanėstas.

Močiutės kaimynas, parduotuvės savininkas, visiems ateinantiems metams reikiamų skanėstų sarašą pateikdavo jau vasaros pabaigoje.

Tai buvo įvairūs gardėsiai iš uogų, vaisių, grūdų, medaus, vaistažolių ir miltų. Senelis Sarapinas, močiutės Joanos brolis, nuveždavo seseriai į Vilnių visus reikiamus produktus. Taip pat atvykusi į tėviškę, močiutė Joana visada skanėstus gamindavo ir vietoje.

Tarp kitų skanėstų, mano vaikystę labiausiai pasaldino močiutės Joanos desertas „Džamaki“, kurį gamindavome kartu iš juodųjų serbentų ir mėlynių. 

„Džamakas“ turi ilgą gamybos procesa, bet, turint kantrybės ir meilės šiam amatui, desertas vertas laiko aukojimo.

Pasak močiutės: „Be maldos nepagaminsi nieko gero!, nes Dievas davė kūrybos talentą tik tiems, kas jį myli“.

Sudėtis: juodųjų serbentų uogos, cukrus, kantrybės šmotas!!!